Partizaninis judėjimas Lietuvoje – ar viskas, ką skaitome yra tiesa?

Lietuva

Lietuviai visuomet, jau nuo senų senovės buvo karinga tauta. Nuo Vytauto laikų jau žinomi Lietuvių pasiekimai, didvyriški žygiai. Vėliau, pasipriešinimų ir okupaciniais laikais lietuvių tauta atsiskleidė it žiedas pavasarį – knygnešiai, partizanai ir t.t. galima vardinti nesustojant apie nusipelniusius žmones ir garbingas datas.

Bet grįžkime prie partizanų, šiomis dienomis taip aukštinamų ir garbinamų. Kalbama, knygose rašoma, paskaitose dėstoma ir vadovėliuose paskaityti taip pat galima apie Lietuvai nusipelniusius partizanus. Apskritai, juos vertinti reikėtų prieštaringai. Ir bendrai paėmus, tai žmogaus prigimties prieštaringumas Lietuvos literatūroje yra plačiai aprašomas reiškinys. Bet šiandienos straipsniuose ir rašiniuose išvystame tik teigiamas partizanizmo puses.

Tam, kad tikrasis istorijos puslapis būtų atverstas, verta pabendrauti su senoliais, kurie dar mena tuos laikus, kai Lietuvos miškai buvo pilni ne tik partizanų, bet ir vokiečių bei rusų karių, o tie senoliai, kurie anuomet gyvenę ant taip vadinamo rubežiaus  (liet. siena jungianti dvi valstybes) šiuos įvykius prisimena geriausiai ir aiškiausiai.

Iš senolių pasakojimų galima sužinoti daug ką, jie pilni išminties, o tie, kurie dar išlikę sąmoningi, gali pasidalinti ne tik išmintimi, bet ir prisiminimais. Kaip, kad pavyzdžiui apie partizanus. Šie, kaip dabar yra piešiama, nebuvo patys geriausi žmonės ar didvyriai. Žinoma, taip kategoriškai teigti taip pat negalima, nes tarp jų taip pat buvo ir gerų žmonių, bet dalis išeidavo į miškus tik tam, kad parodytų savo galią, todėl ir namų plėšimų netrūkdavo, ir prievartavimų, ir maisto atėmimų iš paprastų kaimo žmonių. O kai kurie žmonės turėdavo išgyventi tokius dalykus, kai per jų kiemą kasdien eidavo ir tie patys partizanai, ir vokiečių kariai, ir rusų kariai. Ir visiems jiems tie žmonės turėjo būti geri ir niekam nieko negalėjo išsiduoti, nes už savo gerumą patys galėjo gauti galą.

Taip, turime pripažinti, kad lietuviai yra karingi, tačiau nepamirškime, kad istoriją rašo laimėję, todėl aklai pasitikėti viskuo, kas yra rašoma visose knygose ar spaudoje negalime. Turime turėti savo kruopščiai veikiantį filtrą, ir tik turėdami daug, gerai filtruotos informacijos galėsime būti sąmoningi ir tvirti žmonės, piliečiai.